Taigi, pabuvoję Seirijuose kartelį kitą, negalime į juos nesugrįžti ir vėl :) Ypač, kai toks šiltas vasariškas oras, o aplink Seirijus nuostabi gamta ir ežerų pasirinkimas. Šįkart važiavome dviese su Antanu, trim dienom (nuo penktadienio iki sekmadienio). Planas buvo toks: aplankyti Dzūkijos nacionalinį parką, pasivažinėti ten dviračiais, po to užsukti į Druskininkus. Kitą dieną padrybsoti prie ežeriuko ir nakvoti palapinėje. Iš šio plano gavosi štai kaip.

Penktadienį popiet atvažiavę į Seirijus pirmiausia lėkėm išsimaudyti prie Seirijo ežero, nes kelionės metu mašinoje buvo pati tikriausia pirtis. Po to name išsikrovę daiktus, pavakarieniavę (aišku, makaronai...:)) susiruošėme atgal prie Seirijo ežero su palapine. Pradžioj viskas buvo liuks, palapinė pastatyta, ežeras šalia, ramus vakaras, badmintonas (aš "nukaliau" Antanėlį, cha!),naujas HTC, kuris truputį ir man ėmė patikti, nes išmokau žaisti tokį žaidimuką :) Sėdim sau ant suoliuko prie vandens ir staiga tolumoj, kitoj ežero pusėj kad sužaibuos, visas horizontas nušvito! Na ir prasidėjo diskoteka gamtoj naktį - žaibai taip įsismagino, kad plieksdavo kas kelias sekundes, tik griaustinio nesigirdėjo, mat audra buvo kažkur toli. Tai mes pasigrožėję tokiais vaizdais per daug nesukdami galvos nusprendėm, kad iki mūsų ta audra neateis, juk nė griausmo nesigirdi, be to, vėjas pūtė link ežero kito kranto. Aš dar pūkštelėjau trumpam į vandenį ir nuėjom į palapinę.

Dar ilgokai klausėmės besimaudančių žmonių šurmulio, jie važiavo ir važiavo maudytis net naktį! Dar pora įkaušusių moteriškių prašė, kad pavežtume iki Seirijų ir nustebo, kaip čia mes galim likt nakvot ir negrįžt, teks joms mat dabar pėsčioms kulniuot...Tai jos nesiskubino per daug grįžt, sėdėjo, nuotaika jom taip pakilo, kad ėmė dainuot, net dviem balsais traukt visokiausias dainas. Tai mums gi ir pasisekė, net nemokamo koncerto po žvaigždėtu dangumi gavome pasiklausyt :D

Naktį, apie 2 val. viskas nutilo ir staiga pakilo stiprus vėjas, medžių šakos ėmė brūžinti metalinę tvorą prie mūsų palapinės, visokie braškesiai, šlamesiai ir stiprėjantis žaibo intensyvumas bei garsas nepridėjo labai daug jaukumo nakvotojams. Staiga pasipylė stambūs lietaus lašai, driokstelėjo žaibas visai prie pat ir šie įvykiai mus paskatino gan greitai apsispręsti, ar likti čia būti per naktį. Greitai šokom, apsirengėm, stvėrėm daiktus kas ką ir į mašiną nešt. Sunkiausia buvo palapinę išardyt ir surinkti visus kuolelius, nes tamsoje nieko nesimatė. Gerai, kad Antanas bent mašinos žibintus įjungė. Stebėtinai greitai susisukę išdūmėm į Seirijų namą. Kol grįžom, lietaus intensyvumas šiek tiek aprimo, bet žaibavo visą naktį. Dar radome koridoriuje mažą zylutę besiplakančia prie lempos, tai išgynėme į lauką, ten po stogeliu jai buvo virš lempos kur atsitūpti ir sausai pernavoti per audrą. Namuose, lovoje jau buvo visai kas kita, minkšta, nepučia vėjas, neužlyja lietus, net elektra yra! Kartais gerai pabūti gamtoje, kad įvertintum visus civilizacijos patogumus, kurių ilgaainiui imi net nepastenėti, atrodo taip visada buvo ir turi būti...

Tai taip su nuotykiais baigėsi mūsų pirmoji nakvynė Seirijuose. Šeštadienį išsiruošėme į DNP, teko važiuoti gan ilgai, iki Marcinkonių kaimo apie 50 km! Buvo labai karšta... Šiaip taip suradę Marcinkonių lankytojų centrą paklausėme, ar neišnuomotų jie mums dviračių. Paaiškėjo, kad juos reikia užsisakyti iš anksto, o šiuo metu jų nėra, galima eit pasivaikščiot tik pėsčiomis... Na gerai, pėsčiom, tai pėsčiom, negi mes kokie išlepėliai visai?? Nusprendėm pavaikščioti po Čepkelių rezervatą, kuris buvo visai šalia. Gavom leidimą ir nuvažiavom. Pakeliui Kristina aišku labai užsimanė išsimaudyti ežere, o DNP žemėlapy kaip tik vienas toks dar buvo nupieštas, tai ten ir patraukėm pirmiausia. Prie Kastinio ežero pabuvome apie valandą, labai smagiai išsimaudžiau, vanduo šiltutis, ežeras nedidelis, bet gražioj gamtoj, smėlio krantai, pušynai aplink, daug vasarotojų su palapinėmis (įdomu, kaip jie atlaikė vakarykštę audrą??). Pašokinėjau nuo tiltelio, Antanas fotkino laumžirgį visais įmanomais būdais ir kampais, ir jam visai neblogai gavosi nuotraukos. Dar fotkino tokius keturis brolius, kurie nardė, ore vartėsi ir išdarinėjo visokius įdomius triukus.

Prisimaudę važiavom į Čepkelius. Ten ėjome mokomuoju pėsčiųjų taku, 1 km iki to tako dar paėjėti, 2-3 km to tako ilgis, tai nuėjome apie 5 km. Ėjome pro švarius šviesius pušynus, kur auga labai daug įvairiaspalvių samanų, matėme pelkės panoramą, užlipome į apžvalgos bokštą, praėjome takeliu, įrengtu ant pelkės, po to grįžome ir traukėme per šilą takeliu atgal. Padarėme tokį ratą ir grįžome į pradinį tašką. Buvo smagu ir įdomu pasivaikščioti, tik gaila jokių paukščių nematėme...

Po Čepkelių žygio ir ežero jau nesinorėjo lėkti į Druskininkus, be to, buvo jau apie pusę 5, tai grįžome namo. Bandėmė grįžę eiti į kavinę pavakarieniauti, bet ji nedirbo... Tai pasišildėme makaronus ir skaniai suvalgėme. Po to nusprendėme antrąkart pabandyt laimę su nakvyne palapinėje prie Seirijo.

Scenarijus ir vėl buvo tas pats. Vakare gražu, šilta, daug žmonių maudosi iki vėlyvo vakaro, vieni išvažiuoja kiti atvažiuoja. Mes pasimušinėjom badmintoną, išsimaudžiau, pastatėm palapinę, pasėdėjom ant suoliuko, pakalbėjom, vėl pamatėm tolumoj žaibų "šokius", bet surizikavom atsigulti į palapinę. Iki 2 val buvo gerai, šalia vėl ant suoliuko su stalu įsitaisė vasarotojų gausi šeimyna, kuri valgė, gėrė ir triukšmingai bendravo. Kai galų gale pasidarė tylu, vėl driokstelėjo akinantis žaibas ir pasigirdo griaustinis, pradėjo lynoti. Vėl nešėme kudašių namo, tik šįkart buvo baisiau, nes žaibai buvo visai arti, atrodė trenks tuoj į palapinę ar į medį šalia palapinės.

Taigi antrą naktį vėl teko grįžt namo. Na nelemta mums pernakvoti prie ežero ar ką... dar galvojom, gal per daug pabijojom ir reikėjo likti, bet kitą dieną sužinojom, kad audra buvo tikrai stipri ir pavojinga, dėl jos palapinėje žuvo keturi žmonės, išlaužyta vietomis ištisi miškai, tuo įsitikinome ir keliaudami atgal į Vilnių, net sustojome nufotografuoti vienoj vietoj, kur visas miškas išvartytas, tik prieky kur ne kur pušelių likę.

Sekmadienį pėsčiomis ėjome prie senojo gerojo Pircuko, taip seniai ten bebuvome... Sunku beatpažinti, medžiai, nendrės užaugę, kad net ežerėlio nebesimato. Žmonių nebuvo, tik keli bernai atvarė išsimaudyti, as išsimaudžiau, Antanas pasėdėjo ant kranto su Smartphone'u, po to nuėjom senelių aplankyti, pasėdėjom, pakalbėjom ir vakare grįžom į Vilnių (pakeliui dar išsiderėjau penkių min maudynes Linelio ežere).